Skirta išmesti

Parodoje „Skirta išmesti“ atliekų Europoje klausimas analizuojamas iš istorinės perspektyvos. Ją sudaro keturios dalys: „Sakėte, šiukšlės?“, „Nuo pakartotinio panaudojimo prie išmetimo“ (1800–1945), „Šiukšlinanti Europa“ (nuo 1945 m. iki dabar) bei „Gyvenimas su šiukšlėmis ir be jų“.

Parodos „Skirta išmesti“ interneto platformoje atliekų tema nagrinėjama iš tarptautinės ir tarpdalykės perspektyvos. Apsilankius joje galima ieškoti paties įvairiausio audiovizualinio ir rašytinio turinio, kurio kuravimas buvo patikėtas dešimčiai Europos muziejų, jį atrasti bei juo dalintis.

Projekto „Skirta išmesti“ turinys ir jo veikla yra bendrų pastangų rezultatas. Prie jo prisidėjo įvairios bendruomenės, įskaitant tas, kurios tiesiogiai dalyvauja renkant, perdirbant, iš naujo panaudojant atliekas ir mažinant jų kiekį Briuselyje.

Parodos „Skirta išmesti“ mokymosi veikla grindžiama į auditoriją orientuotu požiūriu ir apima praktinius seminarus mokykloms, interaktyvius užsiėmimus bei patrauklią renginių programą.

Šiame leidinyje žodis suteikiamas projekto kūrėjams: nuo kuratorių ir muziejų švietimo specialistų iki parodos dizainerių ir pačių tikriausių vietos ekspertų šiukšlių klausimais. Akademinės bendruomenės atstovai savo požiūrį į atliekas atskleidžia per istorijos, archeologijos, sociologijos, antropologijos ir meno prizmę.

Atliekoms būdinga keistis ir stebinti. Kodėl mes išmetame daiktus? Šiukšlės – vertingas istorinis liudijimas, nes yra visuomenės ir mūsų pačių veidrodis.

Šį, atrodytų, niekuo neypatingą butelį archeologai iškasė Kritusiųjų slėnyje Ispanijoje. Į tokius būdavo pilstomas sirupas „Glefina“ mitybos nepakankamumui gydyti. Manoma, kad jis priklausė monumentą diktatoriui Francisco Franco stačiusiems darbininkams. Šis butelis atskleidžia, kokias sudėtingas sąlygas teko ištverti darbininkams ir jų šeimoms bei pasakoja istoriją, apie kurią anksčiau kalbėta retai.

XIX a. knisimasis po šiukšles siekiant rasti vertingų medžiagų buvo įprastas pragyvenimo būdas. Net ir vaikai tapdavo taip vadintais skudurų surinkėjais, rinkdavusiais tekstilės atliekas ir kitas parduoti skirtas medžiagas. Šis darbas buvo rizikingas, nes skudurų surinkėjai savo rankomis liesdavo nešvarius daiktus, keldavusius rimtą pavojų sveikatai. 

Išskirtiniu XIX a. bruožu tapo milžiniškas pramonės kultūros pasikeitimas. Tačiau net ir tada pakartotinis kiekvieno daikto panaudojimas bei perdirbimas buvo standartinė praktika. Netgi išmatos buvo laikomos vertingu ištekliumi. Šis „sausas tualetas“ atsirado kaip vis labiau populiarėjusio nuleidžiamo klozeto alternatyva: pasinaudojus kibiru, išmatos būdavo užpilamos žemėmis arba pelenais. Taip siekta taupyti vandenį, neteršti upių ir išsaugoti bei žemės ūkio trąšoms panaudoti žmonių išmatas.

Baigiantis šimtmečiui, dėl naujų gamybos procesų, išaugusio atliekų kiekio ir judėjimo už higieną šiukšles imta laikyti nešvariomis, pradėta raginti jų atsikratyti.

Šiukšlės gali būti pavojingos

Amžių sandūroje požiūris į atliekas pasikeitė. Nuo tada šiukšlės pradėtos laikyti nebe naudingu ištekliumi, o purvinomis ir pavojingomis. XX a. komunalinių atliekų tvarkymas tapo ypač opiu klausimu.

Paskirtis koreguojama pagal poreikius

Ir vis dėlto ankstesnius pakartotinio medžiagų panaudojimo ir perdirbimo įpročius sugrąžino nepriteklius, pavyzdžiui, karai. Taip pasaulį gali išvysti ne vienas neįprastas dirbinys. Šį šalmą Antrojo pasaulinio karo metais paliko vokiečių kareivis. Vietos italai jį išsaugojo ir privirino rankeną: taip šalmas virto lovos šildytuvu – nedidele prabanga išmėginimų kupinais laikais.

Dėl masinės gamybos prekės atpigo, tapo prieinamesnės ir, savo ruožtu, lengviau išmetamos. Atliekos virto globalinio masto problema.

Ar kada nors susimąstėte, kodėl daiktai nebėra tokie patvarūs, kaip anksčiau? Kai kurie gali sulūžti anksčiau, nei tikėtasi, nes toks buvo gamintojo ketinimas. Apie tai, ar planuoto nusidėvėjimo samprata turi realaus pagrindo, diskutuojama jau seniai.

Plastikas yra tapęs viena sudėtingiausių šiandienos aplinkos problemų. Šiame kūrinyje užfiksuoti įvairūs plastiko objektai, surinkti Jorkšyro gamtos draustinio pakrantėje. Ši šlamšto – žaislų, medicininių atliekų ir šiaudelių – jūra yra logiška įpročio gyventi šiukšlinant išdava.

Europoje susikaupiančias šiukšles reikia kažkur padėti, ir, kaip įprasta, jos atsiduria globaliuosiuose Pietuose. Menininko M. Takadiwos akimis, išmesta kompiuterio klaviatūra ir PET butelis – būtent tai, ko reikia Zimbabvės vėliavai atkurti. Šiuo kūriniu kritikuojama kapitalistinių ekonomikų išmetimo praktika.

Kaip mes – kiekvienas atskirai ir būdami dalimi visuomenės – galėtume pamėginti užkirsti kelią niekaip nesibaigiančiam atliekų kaupimuisi?

Anksčiau nemažai daiktų keliaudavo iš kartos į kartą. Remontas buvo viskas. Daiktai būdavo naudojami iki paskutinės įmanomos minutės, kol nebepavykdavo užadyti skylių, užtaisyti įtrūkimų ar suremontuoti mechanizmų.

Tvarkyti atliekas nereiškia, kad jų tiesiog atsikratoma. Pakartotinis savo daiktų naudojimas gali būti sprendimas norint sustabdyti nuolatinį šiukšlių kaupimąsi. Jei jau senos skalbyklės būgnas gali būti panaudojamas griliui, antram gyvenimui gali būti prikelta bet kas – tereikia išmonės.

Atliekos – tai mūsų pėdsakas Žemėje

Šiukšlės daro įtaką mūsų aplinkai net ir tada, kai jų atsikratoma. Kartais ši įtaką nedidelė, o kartais didžiulė. Ši radioaktyviųjų atliekų šalinimo vieta Ispanijoje parodo, kiek daug dėmesio visuomenė turi skirti atliekoms, jei nori, kad su jomis būtų elgiamasi tinkamai.

Tyrinėjant atliekų temą mums talkino 52 asmenys ir šešios organizacijos Briuselyje.

Kviečiame susipažinti su žmonėmis, kurių dėka švarinamas mūsų miestas. Tai viešosios švaros profesionalai, su mumis pasidaliję savo žiniomis ir atsiminimais apie atliekas.

Siūlome pasimokyti iš žmonių, kurie taiso daiktus arba randa naujų būdų juos panaudoti. Tai savanoriai arba profesionalai, kurie, dalindamiesi savo patirtimi, padeda mums kitaip pažvelgti į daiktus ir medžiagas ar net prikelti juos antram gyvenimui.

Raginame semtis įkvėpimo iš žmonių, kurie stengiasi kuo labiau riboti atliekų kiekį – kartais net iki nulio. Tai eiliniai žmonės, priėmę sprendimą asmeniškai, savaip prisidėti prie to, kad pasaulyje būtų sukaupiama mažiau atliekų.

Pažinkite juos, skaitykite jų istorijas arba sužinokite daugiau apie eksponatus, kuriuos galima pamatyti: 

– laikinojoje parodoje, kur juos lydi citatos ir garso bei vaizdo medžiaga,

– straipsnyje, kurį iliustruoja jų portretų koliažas,

– eksponatų „biografijose“, skelbiamose svetainėje www.throwaway-project.eu ir leidinyje.

Be to, su kai kuriais iš šių žmonių bus galima susitikti per Europos istorijos namuose organizuojamus renginius.

Daugiau nei 60-ies suskaitmenintų daiktų istorijos, pasakojamos pasitelkiant nuotraukas ir tekstus, ragina skaitytoją susimąstyti apie viską, kas jį supa. Ar daiktai beverčiai? Potencialios šiukšlės? Ar keliauja iš rankų į rankas ir yra panaudojami iš naujo? Kas jie – atliekos ar ištekliai? Kūrybiškumas, kasdienis gyvenimas ir aplinka – tik keletas temų, kurias pasirinkę naudotojai gali naršyti platformoje.    

Muziejų apylinkėse arba jų patalpose nufilmuotos trumpos vaizdo istorijos pasakoja apie vietos realijas ir bendruomenes, kurių veikla susijusi su atliekomis. Nepaprastai įdomi medžiaga iš visos Europos apima vertingas žinias ir įžvalgas apie atliekų poveikį mus supančiai aplinkai bei sykiu perteikia kaleidoskopinį šiandienos šiukšlinimo padarinių vaizdą.

Šio žaidimo atspirties taškas yra tai, kaip šiukšles apibrėžia realūs žmonės – atliekų tvarkymo ir ribojimo ekspertai. Žaidėjai raginami susimąstyti apie savo pačių įsitikinimus ir įpročius.

Interneto platformoje siūlomi tinklaraščių įrašai, fotoreportažai, tiesioginės renginių transliacijos ir tinklalaidės apie įvairiausią su atliekų problema susijusią veiklą, įgyvendinamą šio projekto laikotarpiu.  Tai proga pabendrauti su kitais europiečiais ir praplėsti savo supratimą apie atliekas.

Turinys buvo kuriamas bendromis įvairių Europos šalių muziejų ir įvairaus profilio ekspertų jėgomis. Tai suteikė galimybę atliekų temą paanalizuoti iš daugiadalykės perspektyvos. Sužinokite, kas ir iš kur jie yra.

Prasmingas publikos dalyvavimas skatinamas per sąveiką su parodos objektais ir veiklą interneto platformoje. Parengta turininga programa padeda skatinti kryptingą sąveiką su auditorija ir sykiu sudaro galimybę tyrinėti turinį apeliuojant į žmogaus poreikį spręsti klausimus, susijusius su pasauliu, kuriame jis gyvena.

Programą sudaro ekskursijos su gidu, praktiniai seminarai mokykloms bei šventiniai ir akademiniai renginiai atliekų tema. Tai erdvė, kurioje Briuselio ir visos Europos publika, naudodamasi pageidaujamais mokymosi stilių formatais, gali kelti klausimus apie visuomenę, o galiausiai ir daryti jai įtaką pasitelkdama kritinį mąstymą bei informacija pagrįstą veiklą.

Šiukšlės daug pasako. Šiukšlių nesimato. Šiukšlių pilna visur! Kurie šiandienos ir praeities europiečiai yra apeliavę į savo amžininkus su prašymu keisti savo šiukšlinimo įpročius? Kas skatino žmones viešinti nuomonę apie šiukšles? Nuo pramonės perversmo iki dabar: šio praktinio seminaro metu moksleiviai turės galimybę sužinoti, kaip įvairiais istorijos tarpsniais iš esmės keitėsi europiečių požiūris į šiukšles, ir tai aptarti.

Kas mus išgelbės nuo atliekų krizės? Novatoriški mokslo sprendimai, vykdomi teisės aktai, prieš vartotojiškumą nukreipti visuomeniniai judėjimai ar populiarėjantis individualaus aktyvizmas? O gal visa tai kartu sudėjus? Mums įdomu išgirsti jūsų nuomonę. Parodos pabaigoje lankytojų bus teiraujamasi apie interaktyvų užsiėmimą, susiję su keturiais aspektais: pakartotiniu naudojimu, remontu, perdirbimu ir atliekų ribojimu.