NUSISTOVĖJUSI TVARKA IMA EIŽĖTI

Energetinė krizė tiesiogiai paveikė kasdienį žmonių gyvenimą ir privertė imtis veiksmų daugumos Vakarų Europos valstybių vyriausybes. Buvo rengiamos kovos su energijos švaistymu kampanijos ir, siekiant taupyti kurą, įvesti sekmadieniniai draudimai vairuoti. Krizė buvo skausmingas įrodymas, kad Vakarų ekonomikos nepaprastai priklausomos nuo importuojamos energijos.

Augant nedarbui, atskirčiai ir susvetimėjimui, nuosmukis tapo grėsme socialinei sanglaudai. 1978 m. imtasi suderintų veiksmų: keletas profesinių sąjungų surengė pirmąjį Europoje žygį prieš nedarbą. Tai buvo ženklas, kad profesinių sąjungų kova įsisiūbuoja Europos mastu ir kad suvokiama, jog valstybes sieja bendri interesai.

Paskutinis anglių vagonas iliustruoja kapitalistinėje Europoje ilgą laiką vyravusios sunkiosios pramonės smukimą. Kadaise ši pramonė buvo pokario Europos klestėjimo simbolis, tačiau 8-ojo dešimtmečio pradžioje ją vis dažniau pakeisdavo pigesnė tarptautinių konkurentų, pavyzdžiui, Taivano, Pietų Korėjos ar Brazilijos, pramonės produkcija. Kad būtų ne tokios priklausomos nuo užsienio naftos, Europos valstybės atsigręžė į branduolinę energiją.

Visą 8-ąjį dešimtmetį moterys vis daugiau dėmesio skyrė užsitęsusios lyčių nelygybės problemai. Nors dauguma jų turėjo teisę balsuoti, jos ir toliau buvo diskriminuojamos, o jų laisvės viešajame ir asmeniniame gyvenime buvo ribotos. Gimė feminizmas – gyvybinga jėga, kurią ginė viltis atsikratyti patriarchalinės viršenybės ir sukurti išties lygiateisę visuomenę.

Per 1974-ųjų karinį perversmą buvo nuversta Portugalijos valdančioji diktatūra. Galiausiai Portugalijos visuomenė parėmė karininkus, siekusius įgyvendinti demokratinę ir ekonominę reformą bei pradėti dekolonizacijos procesą. Šie daugiausia taikūs įvykiai buvo pavadinti Gvazdikų revoliucija dėl gėlių, kuriomis buvo apkaišyti karių ginklai, o šalis pasuko demokratijos keliu.

Kūrėsi nauji socialiniai judėjimai. Vakarų Europos gyventojai žygiavo gatvėmis nešini transparantais, kad paremtų lyčių lygybę ir vienodas LGBT bendruomenės narių teises, ekologiją ir kovos už taiką kampanijas. Šių judėjimų dalyviai rimtai abejojo tuo, kaip parlamentinė demokratija užtikrino jų poreikius ir ar ji apskritai buvo pajėgi tai padaryti.

Rumunijos komunistų lyderis Nicolae Ceausescu savo valdymą vadino aukso amžiumi. Turbūt tarp visų komunistinių režimų nebuvo kito tokio iškilaus asmens kulto, kokį savo aplinkoje buvo susikūręs jis ir jo pareigūnai. Valdant N. Ceausescu nepriteklius ir represijos, kuriuos teko patirti Rumunijos žmonėms, buvo vieni baisiausių tarp Rytų bloko šalių.

9-ajame dešimtmetyje lenkai ėmė dar aktyviau priešintis komunistų valdymui. Šis pasipriešinimas – ankstesnių 6-ajame dešimtmetyje prasidėjusių darbininkų neramumų tęsinys. Streikuojantys Gdansko laivų statyklos darbininkai įkūrė profesinę sąjungą ir pavadino ją „Solidarność“. Jie reikalavo geresnių gyvenimo sąlygų ir politinių reformų.

Per trumpą kelių mėnesių laikotarpį Vidurio ir Rytų Europos žmonės padarė tai, kas galiausiai sudavė lemtingą smūgį dešimtmečiais juos kontroliavusiems komunistiniams režimams. Vienas po kito jie griuvo kaip domino kauliukai. Išnyko ir geležinė uždanga – padalyto žemyno simbolis.

Tai Italijos ministro pirmininko ir Europos bendrijos Tarybos pirmininko Aldo Moro parašas po Helsinkio deklaracija. Per konferenciją Europos bendrija pirmą kartą turėjo galimybę kalbėti vienu balsu kaip svarbi pasaulinės arenos veikėja.

1985 m. pradėjus naudoti Europos pasą, simbolizuojantį konkrečias Europos bendrijos pastangas sukurti Europos pilietiškumo pojūtį, pabrėžiamos naujos laisvo judėjimo galimybės.

1979 m. valstybių narių piliečiai pirmą kartą tiesiogiai išrinko Europos Parlamentą – tai buvo istorinė galimybė užtikrinti daugiau demokratijos Europoje. Nuo šiol ne nacionaliniai parlamentai rinks šią svarbią asamblėją. Ji tapo pirmuoju tarptautiniu organu, kuris tiesiogiai renkamas naudojantis visuotine rinkimų teise.

Slovėnijai ir Kroatijai paskelbus nepriklausomybę kilo ginkluotas konfliktas, vėliau išplitęs į Bosniją ir Hercegoviną, kur kilo susirėmimai tarp etninių grupių. Genocidas ir etninis valymas tapo kraupiais šio karo, kuris baigėsi 1995 m. pasirašius Deitono taikos sutartis, simboliais. Serbijos prezidentas S. Miloševičius ir karinė vadovybė etninio valymo ginklą dar kartą panaudos Kosove.

1990 m. spalio 3 d. Vokietija vėl tapo suvienyta šalimi. Šį įvykį paskatino nenutrūkstamas žmonių išvykimas iš Rytų į Vakarus po Berlyno sienos griūties ir tais metais Rytų Vokietijoje surengtų rinkimų rezultatai, parodę, kad piliečiai pritaria susivienijimui. Dėl susivienijimo sutarties buvo susitarta su Vokietiją pokariu okupavusiomis šalimis: JAV, Sovietų Sąjunga, Prancūzija ir Didžiąja Britanija.

Nemažai politikų, pilietinės visuomenės grupių ir verslo įmonių metų metus ragino sukurti bendrą valiutą. Dar 1969-aisiais Europos šalių vadovai svarstė ekonominės ir pinigų sąjungos galimybę, o 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiuose buvo rengiamos viešos demonstracijos šiai iniciatyvai paremti.

Keleto iš eilės šalių gelbėjimas ekonominėmis priemonėmis, našta mokesčių mokėtojams ir prieštaringos nacionalinės griežto taupymo priemonės tapo lakmuso popierėliu patikrinti, ar piliečiai ištikimi ES projektui. Paplito euroskepticizmas ir antieuropietiškos nuotaikos, suklestėjo nacionalistinės ir radikaliojo dešiniojo sparno tendencijos. ES vėliava buvo deginama ne vienoje šalyje: Graikijoje, Vengrijoje, Ispanijoje.

Keleto iš eilės šalių gelbėjimas ekonominėmis priemonėmis, našta mokesčių mokėtojams ir prieštaringos nacionalinės griežto taupymo priemonės tapo lakmuso popierėliu patikrinti, ar piliečiai ištikimi ES projektui. Paplito euroskepticizmas ir antieuropietiškos nuotaikos, suklestėjo nacionalistinės ir radikaliojo dešiniojo sparno tendencijos. ES vėliava buvo deginama ne vienoje šalyje: Graikijoje, Vengrijoje, Ispanijoje.

Pasibaigus Šaltajam karui, valstybių narių skaičius padidėjo daugiau nei dvigubai. 1995 m. prisijungė Švedija, Suomija ir Austrija; 2004 m. jų pavyzdžiu pasekė dar 10 šalių. 2007 m. prisijungė Rumunija ir Bulgarija, o 2013 m. – Kroatija.

Kas yra europeizacija? Tai pritarimas bendriems teisės aktams ir jų įgyvendinimas visose ES valstybėse narėse, vis didesnės interesų konvergencijos ir didėjančių panašumų puoselėjimas. Šie teisės aktai, kurių visuma vadinama acquis communautaire, buvo rengiami ne vieną dešimtmetį, o į ES stojančios šalys turi juos įtraukti į savo nacionalinės teisės sistemas.

Po 1989-ųjų žmonės nebetikėjo tuo, kaip istoriją pateikė komunistai, skelbę, kad Sovietų Sąjunga ir Raudonoji armija išvadavo Vidurio ir Rytų Europą iš nacistų jungo. Daugeliui sovietų intervencija buvo tik dar viena okupacija. Viešų diskusijų tema tapę komunistams skirti paminklai ir gatvių ženklai buvo nuimami arba netgi sunaikinami.

Ant šios euro monetos pavaizduotas slovėnas Francas Rozmanas, drąsiai kovojęs su nacistų okupacija savo šalyje. Raudonoji žvaigždė – komunizmo simbolis – ant jo krūtinės vaizduojamas šalia ES žvaigždžių.

Anksčiau įslaptintų bylų ir archyvų atidarymas postkomunistinėse šalyse buvo gyvybiškai svarbus žmonėms susitaikyti su komunistine praeitimi. Pasipylė informacija apie tikrąjį valstybinio šnipinėjimo ir represijų mastą.