EUROPA GRIUVĖSIUOSE
XX a. pirmoji pusė: įvairiausiuose masinio karo ir totalinio teroro scenarijuose išryškėja protu nesuvokiami žiaurumai ir panieka žmogiškumui.
I PASAULINIS KARAS
Įsiliepsnojęs I pasaulinis karas – pirmas industrializuotas masinis karas – nuvedė į neregėto masto naikinimą mūšio lauke ir visuomenėse apskritai. Šie ketveri metai sukrėtė Europą iki pamatų ir virto iki tol neregėto masto pasauliniu konfliktu.
Šia katastrofa prasidėjo daugiausia gyvybių Europos istorijoje pasiglemžęs šimtmetis, kurio sukrečiamos pasekmės padarė didžiulį poveikį Europos atminčiai.
1915 m. Ipre (Belgija) Vokietijos pajėgoms pirmą kartą pavyko sėkmingai panaudoti nuodingąsias dujas. Mintis panaudoti dujas kaip ginklą kilo ieškant priemonių, kaip išbristi iš kovų apkasuose aklavietės. Buvo naudojamas chloras, bromas ir ipritas (garstyčių dujos). Nors iš tikrųjų nuo dujų žuvo nedaug žmonių, psichologinis poveikis kariams buvo didžiulis. Dujokaukė puikiai iliustruoja individo nužmoginimą per šį karą.
1914 m. birželio 28 d. Austrijos-Vengrijos imperijos sosto įpėdinį erchercogą Franzą Ferdinandą ir jo žmoną Sarajeve nužudė Bosnijos serbas Gavrilo Principas, siekęs Jugoslavijos atsiskyrimo nuo Austrijos. Šis įvykis suardė trapią jėgos pusiausvyrą ir žemynas nugrimzdo į karą.
Manoma, kad per I pasaulinį karą žuvo 10 mln. karių; daugelio jų palaikai taip ir nebuvo atpažinti. Taip visoje Europoje įsigalėjo nežinomo kareivio samprata. Kad prisimintų žuvusiuosius kovose, žmonės renkasi kapinėse ir viešose atminimo vietose. Pasibaigus karui, atrodytų, beprasmiškos žudynės diskreditavo valdančiąją klasę. Karo randai visam laikui įsirėžė į Europos kraštovaizdį. Šiandien jį mena liudininkais tapę mūšio laukai, archeologinės liekanos ir kapai.
TOTALITARIZMAS PRIEŠ DEMOKRATIJĄ
Po I pasaulinio karo byrėjo senosios imperijos ir kūrėsi naujos valstybės. Išaugo pacifizmo ir Europos integracijos idėjų įtaka.
Visoje Europoje klestint parlamentinei demokratijai, Sovietų Sąjunga tapo pirmąja komunistinės diktatūros šalimi. Tačiau iki 1939-ųjų didžioji dalis šių demokratinių santvarkų žlugo ir dauguma europiečių gyveno valdomi autoritarinių arba totalitarinių režimų, kurie jėga kontroliavo viešą ir privatų gyvenimą bei ribojo asmens laisves.
1933 m. į valdžią atėję nacistai įtvirtino totalitarinį režimą. Jis arijus vokiečius laikė biologiškai pranašesne aukščiausia rase, kuriai skirta viešpatauti Europoje. Atsakomybė dėl Vokietijos problemų buvo verčiama žydams, kurie buvo kaltinami sąmokslu užgrobti pasaulį.
3-iojo dešimtmečio pabaigoje Sovietų Sąjungos kontrolę perėmus Josifui Stalinui, jis netruko tapti kultiniu asmeniu. Sovietams pasiekus pergalę II pasauliniame kare, jo asmens kultas pasiekė viršūnę.
Europos šalių konstitucijose vyrams ir daugeliu atveju moterims buvo suteikta balsavimo teisė. Valstybės valdžia buvo apribota, o tai reiškė tikrą demokratijos laimėjimą.
Per 1929 m. rugsėjo 7 d. Tautų Sąjungos asamblėjos posėdį prancūzų ministras Aristide'as Briand'as paragino Europos šalis vienbalsiai pasmerkti karą ir patvirtinti nusiginklavimo politiką. Tai buvo pirmas kartas, kai Europos valstybė ėmėsi iniciatyvos ir pasiūlė bendrus Europos veiksmus.
1937 m. balandžio 26 d. vokiečių ir italų lėktuvai bombardavo baskų Gernikos miestą – tai buvo vienas siaubingiausių Ispanijos pilietinio karo įvykių.
Nacistų režimas žiauriai engdavo savo priešus ir darė viską, kad asmenys, kurie dėl savo politinio priešinimosi, pilietinio nepaklusnumo ar dalyvavimo rezistencijoje kėlė pavojų saugumui, būtų išvežami į koncentracijos stovyklas.
II PASAULINIS KARAS
II pasaulinis karas dažnai vadinamas totaliniu karu, ištrynusiu ribą tarp karių ir civilių. Masinių egzekucijų, deportacijų, bado, priverstinio darbo, koncentracijos stovyklų ir bombardavimų aukomis tapo milijonai žmonių.
Valdant nacistams, per sistemingus socialinius ir etninius valymus išžudyti milijonai. Dėl savo masto ir biurokratinio pobūdžio Europos žydų genocidas tapo istorinio precedento neturinčiu reiškiniu. Ypač žiaurus karas vyko Centrinėje ir Rytų Europoje, kuri atsidūrė nacionalsocializmo ir stalinizmo kryžminėje ugnyje.
Vokietijai užsimojus plėsti teritoriją ir užvaldyti Europą, 1939 m. rugsėjo 1 d. žemynas nugrimzdo į karą. Savaite anksčiau A. Hitleris ir J. Stalinas sudarė nepuolimo sutartį, į kurią buvo įtrauktas slaptas protokolas, padalijęs Vidurio ir Rytų Europą į nacistų ir sovietų interesų zonas.
Žmonės piktinosi ir šlykštėjosi nacistų tironija ir žiaurumu, tad okupuotose teritorijose ėmė augti pasipriešinimas. Skirtingose vietose jis vyko skirtingai, pradedant dideliais kariniais susirėmimais Graikijoje, Lenkijoje, Jugoslavijoje ir Sovietų Sąjungoje ir baigiant pilietiniu pasipriešinimu kitose šalyse.
Beveik visose okupuotose teritorijose žydai turėdavo nešioti geltoną Dovydo žvaigždę – gėdingą ir žeminamą atskirties ženklą. Priverstinis žydų iškeldinimas į getus buvo svarbus paruošiamasis žingsnis rengiantis Šoa.
DESTRUKCIJOS PADARINIAI
Per II pasaulinį karą žuvo apie 60 mln. žmonių; beveik du trečdaliai jų – civiliai gyventojai. Tačiau vien skaičiais būtų sunku perteikti visą patirtų asmeninių tragedijų mastą ar katastrofišką šių įvykių poveikį įvairioms žmonių grupėms. Eksponatai, kuriuos čia matote, pasakoja šiuos įvykius išgyvenusių žmonių istoriją ir kviečia mus visus pamąstyti, kaip žmonėms pavyko išsigydyti tokią gilią traumą ir susitaikyti su šitokio masto praradimais.
Iš bado ir dėl bado sukeltų ligų per apsiaustis mirė šimtai tūkstančių civilių gyventojų.
Valdant J. Stalinui, per karą ir po jo milijonai žmonių buvo priversti migruoti Sovietų Sąjungos viduje. Šis laiškas, ant beržo tošies parašytas į gulagą deportuoto teisininko, kurio sveikatą pakirto tenykštis darbas, pasakoja apie jo viltį sugrįžti pas šeimą. Tačiau savo artimųjų jis taip ir neišvydo.
Karo belaisvio tikimybė išgyventi priklausė nuo to, kuri iš konflikto šalių ir kuriuo karo metu jį paėmė į nelaisvę. Amerikiečių Raudonajam Kryžiui pavyko paruošti ir išsiųsti per 27 mln. paketų, kad kalinių šansai saugiai grįžti namo būtų didesni.