JAV politika, Joe Bidenas ir Europos istorija

Praėjus JAV Prezidento Joe Bideno inauguracijai ir daugiau nei penkeriems metams po jo apsilankymo Europos Parlamente, Europos istorijos namų komandos paklausėme apie abiejų įvykių svarbą Europos istorijai.

Kaip gilūs transatlantiniai santykiai, apie kuriuos 2010 m. kreipdamasis į EP kalbėjo būsimasis Prezidentas, tyrinėjami nuolatinėje Europos istorijos namų parodoje?

Savo istorinę 2010 m. kreipimosi į Europos Parlamentą kalbą tuometinis viceprezidentas Josephas R. Bidenas pradėjo airių poeto, Nobelio premijos laureato W. B. Yeatso eilėraščio Velykos 1916 citata. Eilėraščio eilutės „viskas (yra) pasikeitę, pasikeitę nebepažįstamai, siaubingas grožis gimsta“ buvo parašytos po tais metais Dubline įvykusio nepriklausomybės sukilimo. Jomis perteikiama tai, kaip išskirtinis epochos istorinis įvykis, regis, per akimirką gali negrįžtamai pakeisti politinį kraštovaizdį.

2010-aisiais, kai Joe Bidenas skaitė savo kreipimąsi į Parlamentą – pasauliui tebejaučiant didžiojo nuosmukio padarinius ir nepraėjus nė dešimtmečiui po Rugsėjo 11-osios išpuolių – jo akimis, JAV ir Europos santykiai buvo pasiekę būtent tokį lūžio tašką. Todėl įdomu tai, kad savo kalboje viceprezidentas minėjo daugybę istorinių ir istorinį atgarsį turėjusių pavyzdžių, pažymėdamas, kaip tokiais pereinamaisiais, neramiais momentais Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų santykius formavo bendras paveldas ir bendra vertybių sistema. Baigdamas savo kreipimosi kalbą, J. Bidenas keletą kartų pabrėžė, kad Europai svarbios tarptautinėje arenoje aktyvios Jungtinės Valstijos, tačiau Jungtinėms Valstijos ne mažiau svarbi stipri ir vieninga Europa – publika šį pareiškimą priėmė ypač šiltai.

Europos istorijos namuose į daugybę šių išskirtinių JAV ir Europos istorinių sąveikų gilinamasi pasitelkiant objektus, vaizdinę ir multimedijos medžiagą. Vienas ankstyviausių nuolatinėje parodoje pateikiamų pavyzdžių yra poveikis, kurį Europos revoliucijoms – o pirmiausia 1789 m. Prancūzijos revoliucijai – padarė 1776 m. Amerikos revoliucija, pati paskatinta Europos Šviečiamojo amžiaus rašytojų ir mąstytojų. Taip pat pasakojame apie masinę XIX a. europiečių migraciją į Šiaurės Ameriką, kurios poveikis abipus Atlanto buvo ilgalaikis: šį paveldą savo 2010 m. kalboje paminėjo ir J. Bidenas. Kalbant apie XX a., parodoje analizuojamas nepaprastai svarbus poveikis, kurį karo draskytai Europai padarė Amerikos intervencija. Pasakojama apie JAV įstojimą I pasaulinį karą 1917-aisiais ir apie šios šalies indėlį kuriant pokonfliktinę tarptautinę tvarką Paryžiaus sutartimis. Parodoje apžvelgiamas ir karo eigą nulėmęs JAV įsitraukimas į II pasaulinį karą bei pastarųjų vaidmuo Europos atstatymo bei vėlesniame Europos integracijos procesuose.

Tačiau, kaip parodo 2020 m. įvykiai, ypač JAV, mūsų praeities supratimas keičiasi žaibiškai: stojama akistaton su problemiškais mūsų bendros istorijos epizodais, apie kuriuos iki tol buvo vengiama kalbėti. Istorija neturi pabaigos. Tarkime, XVII–XIX a. vykdyta transatlantinė prekyba vergais yra trauminės, gėdingos Europos, Afrikos ir būsimųjų Jungtinių Amerikos Valstijų sąveikos pavyzdys. Ir vis dėlto muziejai bei istorikai turi apie jį kalbėti.

Apie fundamentalų vaidmenį, kurį Europos istorijoje atliko vergovė, ir jos svarbą šiandien pasakojama įžanginėje Europos istorijos namų nuolatinės parodos dalyje, kurioje apibrėžiami Europos paveldo principai. Taigi visais – gerais ir blogais – aspektais dinamiški Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos santykiai yra esminė Europos istorijos dalis. Nėra abejonių, kad, jiems keičiantis ir plėtojantis ateityje, jie liks ir esmine Europos istorijos namų naratyvo dalimi.

Išrinktasis Prezidentas Joe Bidenas Europos Parlamente lankėsi 2015 m. vasarį, kai dar ėjo JAV viceprezidento pareigas. Ar aukšto rango politikų apsilankymai Europos Sąjungos institucijose – įprasta praktika? Koks jų lankymosi tikslas ir kokiems svarbiausiems bendradarbiavimo klausimams tenka pagrindinis dėmesys?

Dėl akivaizdžių priežasčių JAV ir Europa palaikė santykius dar iki II pasaulinio karo, tačiau, pasibaigus šiam pasaulinio masto konfliktui, transatlantiniai santykiai buvo gilinami veiklos diplomatijos, kultūros, ekonomikos, karinio ir socialinio bendradarbiavimo, teisėkūros bei daugelyje kitų sričių pagrindu. Susikūrus Europos Bendrijoms ir pamažu išaugus ES vaidmens svarbai šiose srityse JAV ir pasaulio politikos požiūriais, pagrindinio vaidmens palaikant dialogą su JAV ėmėsi ES institucijos.

Nuo 1995 m. surengti 29 ES ir JAV aukščiausiojo lygio susitikimai, kurių metu abi šalys rengė debatus įvairiais klausimais (tarifų, teisės aktų dėl privatumo, vizų režimo abipusiškumo, tarptautinių sutarčių, pavyzdžiui, susitarimo su Iranu dėl branduolinės programos, ir t. t.), juos aptarė bei dėl jų susitarė. Būtent šių glaudžių santykių pagrindu aukšto rango JAV politikų vizitai tapo labai įprasti: 2015 m. lankėsi viceprezidentas J. Bidenas, 2017 m. – viceprezidentas M. Pence‘as. Tačiau atvyksta ir daug kitų: sulaukiama valstybės sekretorių, JAV Senato ir Kongreso delegacijų.

Rengiant Europos istorijos namų viešų paskaitų ciklą, muziejuje neseniai lankėsi profesorius Timothy Snyderis, kurio kalba vadinosi „Ko praeities katastrofos išmoko apie ateities galimybes“. Ką ryšiai ir bendradarbiavimas su šiuolaikiniais amerikiečių istorikais bei jų darbas pasako apie bendrą JAV ir Europos istoriją? Kokias naujas perspektyvas tai atveria?

Profesoriaus T. Snyderio požiūris įdomus ta prasme, kad savo internetinėje paskaitoje Europos istorijos namams ir skaitytose kitomis progomis, pavyzdžiui, kalboje, kurią 2019 m. Europos dienos proga jis skaitė Vienoje, amerikiečio istoriko, nagrinėjančio Europos istoriją, vaidmenį jis lygina su stebėjimu pašaliečio akimis. Taigi požiūris, kurį į diskusiją atsineša šis ir kiti amerikiečių akademikai, yra objektyvi ir konstruktyvi Europos požiūrio į praeities supratimą ir atminimą, kritika. T. Snyderio žinia Europai aiški: ji vienu metu ir entuziastinga, ir perspėjanti. „Jūs – daugiau nei jūsų mitai“ – 2019 m. kalbėjo istorikas.

Nors atvirumo, demokratijos ir aktyvumo tarptautinėje arenoje vertybės, kaip būdai suderinti skirtumus, yra priežastys, dėl kurių pasaulis laiko Europą vilties bastionu, T. Snyderio nuomone, ši viltis gali materializuotis tik jei pirmenybė bus teikiama objektyviai bendrai istorijai, o ne dažnai supriešinantiems istoriniams mitams. Šiai nuomonei antrina ir T. Snyderio kolega iš Jeilio koledžo prof. Jay‘us Winteris, kuris taip pat skaitė kalbą Europos istorijos namuose, kai juose lankėsi prieš pat COVID pandemiją, 2019 m. lapkritį. Unikalus šių dviejų ir daugelio kitų amerikiečių istorikų požiūris į Europos praeitį giliai paveikė Europos istorijos namų darbą tiek muziejaus kūrimo etapu, tiek jam pradėjus veikti. Kadangi abi minėtosios paskaitos buvo perskaitytos baigiantis dabartinio Amerikos prezidento kadencijai, bus įdomu stebėti, kaip būsimus politikos pokyčius JAV ir Europos istorikai vertins ateinančiais metais. Vienu iš nedaugelio COVID krizės laimėjimų tapo perėjimas prie internetinių renginių, leidžiančių pritraukti ne tik platesniam spektrui atstovaujančius tarptautinius pranešėjus, bet ir tarptautinę auditoriją iš JAV bei kitų šalių.

Kaip Europos istorijos namai bendradarbiauja su JAV muziejais, kad padėtų atskleisti istorinius JAV ir Europos ryšio taškus?

Tam tikra labai specifine prasme, jei ne transatlantiniai ryšiai, Europos istorijos namų apskritai nebūtų. Pastatas, kuriame šiuo metu veikia muziejus, mūsų namai, kadaise priklausė visoje Europoje veikusių viešų stomatologijos klinikų tinklui. Jo įkūrėjas yra Amerikos filantropas ir fotografijos pionierius George‘as Eastmanas. Dalį mūsų ankstyvojo darbo, susijusio su pastato istorijos tyrinėjimais, sudarė svarstymai, kaip šią medžiagą įtraukti į mūsų nuolatinę parodą. Šiuo tikslu užmezgėme ryšį su šiaurinėje Niujorko valstijos dalyje veikiančiu George‘o Eastmano muziejumi.

Dar viena nepaprastai suinteresuota šalis kuriant Europos istorijos namus buvo Vašingtone (Kolumbijos apyg.) veikiantis JAV memorialinis Holokausto muziejus. Mums nepaprastai pravertė apsilankymai ir konsultacijos su muziejaus vyresnybe, be to, nuo pat mūsų muziejaus atidarymo 2014 m. nuolatinėje parodoje galima pamatyti nemažai šio muziejaus kolekcijos nuotraukų ir eksponatų. Mūsų kolegoms Parlamentariume taip pat teko garbė surengti laikinąją šio muziejaus eksponatų parodą Apgaulės valstybė: nacių propagandos galia, kurioje buvo galima apsilankyti 2018 m. pradžioje.

Tačiau išsipildė ne visi bendradarbiavimo lūkesčiai. Pavyzdžiui, rengdami savo nuolatinę parodą labai norėjome bendradarbiauti su Niujorko uosto Eliso saloje veikiančiu Nacionaliniu emigracijos muziejumi, tačiau jų sandėliai labai nukentėjo per potvynius, kuriuos 2012 m. sukėlė audra Sandy. Kadangi jie tapo neprieinami, neliko galimybės skolinti eksponatų užsienio muziejams. Šį muziejų neabejotinai prisiminsime rengdami būsimus projektus, kadangi, kalbant apie Europos ir Šiaurės Amerikos sąlyčio taškus, tai lieu de memoir par excellence.

Amerikos įtaką Europai tyrinėjome ir savo laikinosiose parodose. Pavyzdžiui, 2019–2020 m. vykusioje parodoje Veržlus jaunimas, augęs Europoje nuo 1945-ųjų iki dabar, buvo pasakojama apie tai, kokia svarbi jaunųjų europiečių gyvenime po II pasaulinio karo buvo Amerikos, ypač jaunimo, kultūra ir kaip ji tapo kultūros, simbolizavusios asmeninės laisvės idealus, peržengusios politinį žemyno pasidalijimą, etalonu. Tiesą sakant, pats parodos pavadinimas „Veržlus jaunimas“ – Restless Youth – buvo paimtas iš CŽV ataskaitos Prezidentui Lyndonui Johnsonui, kurioje buvo sukaupta informacija apie 1968 m. per visą pasaulį nusiritusius tarptautinius jaunimo protestus.

Sykiu nuolatinėje parodoje plačiau pasakojama apie ne vieną JAV prezidentą, pirmiausia jų vaidmenį kuriant naują tarptautinę tvarką po reikšmingų istorinių neramumų ir konfliktų: prezidentus Woodrow Wilsoną po I pasaulinio karo, Frankliną Delano Rooseveltą po II pasaulinio karo ir George‘ą H. W. Bushą po Berlyno sienos griūties bei komunizmo žlugimo. Garsiuosiuose 1959 m. virtuvės debatuose matome tuometinio viceprezidento Richardo Nixono ir SSRS lyderio Nikitos Chrusčiovo akistatą Maskvoje: stebint tarptautinei televizijos žiūrovų auditorijai, R. Nixonas gina amerikietiškojo kapitalizmo vertybes.

Turint galvoje globalinių iššūkių mastą 2020 m. pabaigoje, įskaitant klimato kaitą, stiprėjančius politinius nesutarimus ir kraštutinumus bei pasaulinės pandemijos poveikį, atrodo, kad Europos ir JAV santykiai yra vėl atsidūrė kryžkelėje, apie kurią 2010 m. kalbėjo Joe Bidenas. Todėl kažin, ar kyla abejonių, kad po 20 metų muziejai savo nuolatinėse ir laikinosiose parodose tyrinės ir aiškins dabartinių ir būsimųjų JAV prezidentų veiksmus bei sprendimus. Mums visiems belieka tikėtis, kad istorija šiems veiksmams bus maloninga.