Back to top

Europos vizijos: mūsų praeities pamokos

Kaip praeities pamokos gali paveikti mūsų ateities viziją?

Nuo 2021 m. birželio Europos istorijos namai rengia internetinių paskaitų seriją. Jas skaito tarptautinio garso akademikai – istorikai ir socialinių mokslų atstovai. Kiekvienoje serijos „Europos vizijos“ paskaitoje gilinamasi į tam tikrą istorinį įvykį ar temą, kurie padeda perprasti įvairius žemyno tapatybės (-ių) aspektus ir suteikia įžvalgų apie dabartinius iššūkius. Serija rengiama Konferencijos dėl Europos ateities kontekste. Ši konferencija yra tarptautinė daugialypio formato iniciatyva, kuriai vadovauja Europos Parlamentas, Taryba ir Komisija. Dvylikos paskaitų serija baigia įpusėti: gruodžio 21 d. vyks jau penktoji paskaita.

Kadangi Konferencija dėl Europos ateities yra atviras dalyvaujamojo pobūdžio renginys, kiekvieną paskaitą tiesiogiai transliuojame savo „YouTube“ kanalu. Taigi ankstesni ir nauji žiūrovai Europoje bei kitur gali užduoti klausimus ir teikti pastabas tikruoju laiku.

Birželio 22 d. mūsų serija neatsitiktinai prasidėjo Ivano Krastevo paskaita „Kaip COVID-19 keičia mums pažįstamą Europą?“. Pasak Sofijoje veikiančio fondo „Centre for Liberal Strategies“ įkūrėjo, „paradoksalu, tačiau tą akimirką, kai Europa uždarė savo sienas, gyvenimo bendroje Europoje pojūtis kaip niekad sustiprėjo“, nes skirtingų šalių gyventojai ėmė lyginti savo patirtį, įgytą pandemijos metu. Pažymėdamas, kad COVID-19 yra „Europos demografinis momentas“, jis aptarė ir tai, kaip ši liga tapo skausmingu priminimu apie galimus gyventojų senėjimo padarinius. Atsakydamas į dalyvio klausimą apie savo lūkesčius, susijusius su Konferencija dėl Europos ateities, I. Krastevas akcentavo aiškesnės Briuselio retorikos svarbą: „Galėtume pamėginti pasinaudoti šiomis diskusijomis ne tik tam, kad tiesiog kažką darytume kitaip, bet ir tam, kad kitaip pagrįstume politiką... Politika nėra tiesiog tai, ką daro valdžia, – tai ir žodžiai, kuriais ji tam tikrą politiką pagrindžia.“

Rugsėjo 21 d. surengtą antrąją paskaitą skaičiusi Prahos Karolio universiteto profesorė Markéta Křížová aptarė kolonializmo poveikį Europos tapatybei. Pažymėjusi, kad nuo XV a. iki XVIII a. trukusi užjūrio ekspansija padėjo iškilti rasinės viršenybės sampratoms, profesorė atskleidė, kaip tyrinėtojai ir mąstytojai, vadinę Europos tapatybę „civilizuota“ kultūra, priešino ją su esą atsilikusiu ir barbarišku Šiaurės ir Pietų Amerikos bei Afrikos vietinių gyventojų gyvenimo būdu. „Negalima sakyti, kad Europos kolonijinė praeitis – neabejotinai išsemta tema. Ji tebėra europinės jausenos dalis.“

Trečiąją serijos „Europos vizijos“ paskaitą spalio 19 d. skaitė Londono Karaliaus koledžo profesorius Kerry Brownas. Apžvelgęs, kaip per 800 metų keitėsi Vakarų požiūris į Kiniją, jis paaiškino, kad „šių santykių pagrindas yra ilga ir sudėtinga istorija, kuri taip ir nebuvo tinkamai parašyta... Mano planas kaip tik ir yra parašyti šią apžvalgą.“ Profesorius K. Brownas taip pat pažymėjo, kad Vakarų ir Rytų Europos patirtys santykių su Kinija srityje labai skyrėsi dėl komunizmo paveldo.

Atsakydamas į dalyvio klausimą, kaip Europa galėtų siekti vaisingų santykių su Kinija, jis atsakė, kad dabar vienu metu plėtojami du priešingi diskursai: vienas apima prekybą su galinga pasaulio valstybe ir bendradarbiavimą klimato kaitos srityje, o kitu smerkiami žmogaus teisių pažeidimai ir pastarojo metu įvykiai Honkonge bei Sindziange. Teigiamo ir neigiamo naratyvo koegzistavimą gali paaiškinti 800 metų trunkantys Europos ir Kinijos santykiai, maža to, jis yra būtent šios patirties rezultatas.

Ketvirtąją lapkričio 23 d. vykusią paskaitą skaitęs Vienos universiteto profesorius Philippas Theras ėmėsi pabėgėlių šiuolaikinėje Europoje istorijos. Nuo XIX a. revoliucijų iki Jugoslavijos konflikto: profesorius pateikė išsamią apžvalgą, kaip politinio ir religinio persekiojimo aukos bėgdavo į kitus Europos ir Šiaurės Amerikos kraštus, o šias istorijas iliustravo įvairiais biografiniais pavyzdžiais. Pavyzdžiui, pasauliniai karai po svečias šalis blaškė lenkų, austrų ir prancūzų rašytoją, „amžinąjį pabėgėlį“, Manèsą Sperberį, kuriam teko dukart kalėti. Didžiąją savo gyvenimo dalį kentęs skurdą ir atskirtį, savo atsiminimuose jis rašė: „Grimzdamas vis gilyn supratau, kad kiekvienas kritimas gali sukelti dar vieną, gilesnį kritimą ir kad bedugnės nepasiekia nė vienas“.

Atsakydamas į klausimą, ko politikai galėtų pasimokyti iš įvairių istorinių požiūrių į integraciją, profesorius Ph. Theras pažymėjo, jog „apsimoka investuoti“ į kalbų ir profesinį mokymą, kad pabėgėliams būtų lengviau susirasti darbą. Tačiau valdžios politika turi būti paremta pragmatiškais visuomeninio lygmens veiksmais.

Gruodžio 21 d. rengiamoje mūsų penktojoje paskaitoje, kurią skaitys profesorė Mary Kaldor, istorinis žvilgsnis kryps į tai, kaip ES vaidmenį pasaulyje numatė socialiniai judėjimai. Kviečiame prisijungti prie šios kelionės, kurioje Europos ateitį įsivaizduojame atsigręždami į praeitį. O ką darytumėte jūs, jei istoriniai įrodymai priverstų suabejoti savo nuomonėmis ir įsitikinimais?

Būsimos paskaitos

2022-02-15

Milena Dragićević Šešić

Balsas iš semiperiferijos: kaip turėtų būti kuriama (teisinga) ateities Europos atminties kultūra? Šiuolaikinio meno vaidmuo

2022-03-22

Heike Wieters

Daugybė Europos praeičių ir ateičių

2022-04-19

Gurminder K. Bhambra

Dekolonijinis projektas Europai

2022-05-17

Jan Zielonka

ES ir demokratijos eksperimentai

2022-06-21

Toni Haastrup

Ar Europos Sąjunga galėtų vykdyti feministinę užsienio politiką?

2022-07-19

Kalypso Nicolaïdis

Tema bus patvirtina sausio 7 d.